Vėlinės
 

Ruduo - kai nuvysta gėlės, žolė nugelsta, lapai krenta, visas užaugintas derlius surinktas - pagal baltų šventes, prasideda Ilgių - Vėlinių, Diedų laikotarpis, pagal krikščionybę - Visų šventųjų paminėjimo diena.

Ateina laikas nebe imti, o duoti, išdalinti, tai yra išdalinti derlių, atsisveikinti ir ruoštis išėjimui, išnykimui.

Vėlinės, lapkričio 2 diena, yra viena seniausių tradicinių lietuviškų švenčių, menanti ikikrikščionybę, kurios unikalumas - ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu.

Šiandien ryškus Vėlinių paprotys - aplankyti artimųjų kapus, juos sutvarkyti, uždegti žvakutę, sutvarkyti apleistus kapelius.

Seniau, mirusiųjų atminimui skirtas laikotarpis vadinosi Ilgėmis, trukdavo tris ir daugiau dienų, o bendravimui su mirusiaisiais - visas rudens metas nuo derliaus nuėmimo iki Kūčių. Per šį laikotarpį buvo švenčiami Diedai - stalų šventės, kada kaip per Kūčias nuklojami stalai, susėda visa šeima, sudedamos vaišės, dainuojamos šeimos dainos, kurios visais laikais prilygdavo maldai ir dvasiniam bendravimui tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Dalis vaišių buvo išdalinama elgetoms, dalis sukraunama į krepšelius ir išdėliojama ant kapelių, vėlėms. Vėlinių metu, nuo seno į kapines, mūsų protėviai nešdavo tik tai kas supūva, suyra, nepalikdavo šiukšlių. Taip pat šimtus metų skaičiuojantis paprotys - mirusiųjų pagerbimas ugnimi. Kapinėse buvo deginami laužai, dabar laužus pakeitė žvakių liepsnelės.

 

Modesta Kalinauskienė

2020-10-30

 visos naujienos